***

Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Panašūs tekstai

Close
Wowaweeeeewa!

Gėda, jei dar nepalaikinai mūsų Facebook'e!