Vėjas. Tas vėjas. Ir dieną, ir naktį lieknąją pušį jisai glamonėja… Vėjo glėbiuos baigia jėgos išsekti. Myli ir bijo pušis tokio vėjo. Bet jis nurimo. Miške gal užmigo… Stovi pušis, kiek palinkus, vienplaukė. Žino: jai ilgesį vėjas paliko. Myli ir bijo. Ir vėlei jo laukia…
Tekstai temoje ‘Jausmai’
Žymos: ***
„Kas nemyli, tam ir išsiskirti nebus sunku.“ Azikora no Narikira
***
„Žvilgčiojimas į svetimus langus rodo, kad esi labai vienišas.“ M. Šarganovas
***
„Beprasmiškiausias laiko leidimas yra labai uoliai dirbti tuos darbus, kurių dirbti nereikia iš viso.“ Peter Drucker
***
„Neturėti laiko dažniausiai reiškia neturėti noro.“ Rosenbekas
***
Kartais atrodo, kad griūva dangus Kartais iš akių krenta lietus Tokiais kartais prisimink senas svajones Ne kartais mes jas vertėm tiesa Lai saule sušvinta akyse ir mintyse Laikyk ją užrakintą – jos reikia visiems
***
Dūšia skęsta alkoholy, mano kūnas tavęs nori, mano noras begalinis, stoviu aš su apatiniais, nebandyk mano kantrybės, skambink greitai nekankinęs..
***
Ne, ne, nereikia ašarų – Juk ne galas gyvenimo – tik pati branda … Eisim kartu per džiaugsmą ir ašakas, Ir džiaugsimės anūkų banda …
***
Dingo meilė, nekaltinu nieko. Tik širdy neramu neramu… Paukščiai gimtąjį lizdą palieka, O juk meilė neturi namų…
***
Nemokėjau tavęs aš mylėti, Nemokėjau tada. Per vėlu gal dabar gailėtis – Neužgis jau žaizda. O taip ėmė jinai man skaudėti – Ta pasruvus žaizda. Nemokėjau tavęs aš mylėti Nemokėjau tada. Padangių sietynais žydėtų Tavo laimė dabar visada. Bet ar grįš praeities valanda? Per vėlu jos dabar jau gailėtis – Nemokėjau tavęs aš mylėti
***
Nelaikykite savo meilės ir švelnumo skrynelių užrakintų, kol jūsų draugai gyvi. Pripildykite jų gyvenimą džiaugsmo. Kalbėkite draugams palaikymo, padrąsinimo žodžius, kol jų ausys gali tai girdėti, o širdys – palaimingai virpėti. Henry Ward Beecher (1813-1887)
***
Jei kada neteksi artimo draugo – neliūdėk, nes tu jo neturėjai. Tikra draugo prarasti negalima.
***
Aš pamečiau gyvenimą, ieškodama žvaigždės. Ir kelio jau nepamenu, ir negirdžiu širdies. Surinkt, sudėt negalima pabirusių dienų… Į savo žvaigždę tolimą apgraibomis einu.
***
Mano laimė užmigo ir negreit gal pabus. Aš žinau ne iš knygų – mano laimė užmigo. Kai alyvomis snigo ir šypsojos dangus, Mano laimė užmigo ir negreit gal pabus…
***
Išeik man nieko gero nepasakęs Išeik, jei nori, kad kentėčiau aš Jei pasiliksi šito nepadaręs – Juodas mintis vėjai nuneš.
