Bijai padaryti klaidų. Nebijok. Iš klaidų galima pasimokyti. Ach, kai buvau jaunesnis, tiesiog atvirai brukau žmonės savo neišmanymą. Mane mušė lazdomis. Sulaukus keturiasdešimties, mano bukasis ginklas jau buvo išgaląstas lyg skustuvas. Jei slėpsi neišmanymą, niekas tavęs nemuš ir niekada nepasimokysi. Ray Bradbury „451 Farenheito“
Tekstai temoje ‘Citatos / Mintys’
***
Žymos: ***
Merdėjimo privalumas: kai nebeturi ko prarasti, gali rizikuoti į valias. Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Televizorius rodo „tikrovę“. Tai – tiesioginis ryšys, tai – visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“ Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms. Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Negalima tiksliai pasakyti, kada gimsta draugystė. Kaip pilant į indą lašą po lašo, pagaliau vienas lašas perpildo jį ir skystis išsilieja per kraštus, taip ir po daugelio gerų poelgių kažkuris vienas pagaliau perpildo širdį. Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
… tai vienkartinių nosinaičių amžius. Išsipūsk nosį į kokį žmogų, suglamžyk ir išmesk, imk kitą, vėl išpūsk, suglamžyk, išmesk. Visi šnirpščiasi vienas į kito skvernus. Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Juo šalčiau jūs apskaičiuosite, tuo toliau nueisite. Kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos. Žiūrėkite į vyrus ir į moteris tik taip, kaip į pašto arklius: nuvarytus palikite juos dvėsti bet kurioje perkinkymo stotyje, – taip jūs pasieksite savo troškimų viršūnę. Onore de Balzakas „Tėvas Gorijo“
***
Kai gyvenimas pasiūlo tau citriną sakyk: – O taip, mėgstu citrinas. Ką dar man turi? Ann Brashares „Keliaujančių kelnių seserija“
***
Tas, kas gali duoti gyvybę, jaučiasi visagalis. Mirtis, tamsa ir laikinumas nutolsta, tu paleidi į pasaulį dalelę savęs. Prieš šį stebuklą nublaksta viskas. Susanna Tamara iš knygos „Eik, kur liepia širdis „
***
Gyvenimas – drobė, kurioje paliekamos spalvos:šviesios ir tamsios Gyvenimas – knyga, kurią rašome po raidę, po žodį, po eilutę… Gyvenimas atsirado su saule, Mokykitės jį išsaugoti, net pačiomis žvarbiausiomis dienomis, kad sukurtumėt nuostabią saulės sonatą gyvenimui…
***
Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskite pančiais: geriau tebūna meilė jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus. Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos. Atlaužkit vienas kitam duonos, bet nekąskite tos pačios riekės. Dainuokit kartu ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras, kaip po vieną yra ir arfos stygos, nors virpa ta pačia muzika. Atiduokit savo širdis, […]
***
Rodos, taip paprasta statyti gyvenimą. iš kasdienių rūpesčių, iš mažyčių džiaugsmo grumstelių, iš abipusės meilės sulipdyti nepajudinama tvirtovė. Rodos, taip paprasta gyventi, kai šalia jauti mylimo žmogaus alsavimą, kai liūdesio akimirką turi gyvenimo draugo petį, už kurio gali pasislėpti ar išsiverkti skausmo akivaizdoje, kai girdi savo širdies aidą kito žmogaus širdyje! Rodos, taip papratsa zengti […]
***
Gyvenimas gali tapti našta, tačiau jeigu tą naštą dalinasi bent du žmonės, tai gali būti ir laimės ženklu. Tad būkite laimingi ir džiaugsmas te neapleidžia Jūsų. Tebūna namai Jūsų jaukūs ir šviesūs, Telydi Jus meilė, ramybė, taika, Viens kito petys prie šalies visada – Mokėkite būti kartu. Jei būtų gyvenime kartais sunku – Nebokit, praeina […]
***
Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų Palieski lūpas bučiniu švelniu, Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą Būt viens kitam ir broliu ir draugu, Ir iškentėti viską ir suprasti, Paguost viens kitą, kai labai sunku. Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą, Mūs plaukus laikas sidabru […]
***
Aš myliu tave, bet neversk dažnai kartoti to žodžio, vyras turi mylėti tyliai, be reklamos, be aikčiojimų. Manau motoriai svarbiausiai už viską jausti, kad vyro meilė – kaip tvirta siena, į kurią visada galima tvirtai atsiremti ir nėra jokio pavojaus, kad ji kada nors sugrius. Edmundas Malūkas “Juodieji želmenys”
