***

20 – ieji Tau į delnus krenta, tokie linksmi ir atviri, nenusimink – ne viskas pragyventa, ne viskas duota, ką turi.

***

Mergaite miela, atsikrapštyk akis. Sunku tau, jos užpiltos, tada bent paklausyk. Esi žaisliukas jam, ne viena tu pas jį tokia uogytė.  Sakai – ieško paguodos jis tarp tavo minkštų krūtų ? Bet ieško ir kitur – ir vis neranda. Užaugsi dar, gal bus ir kitokios mintys. Gal. Bet ne. Tuštutės melagėlius traukia.

***

Moku žodžių aš bjaurių, moku garsiai rėkti, keiktis irgi moku. Skirtumas tarp mūsų tiktai toks, kad aš kolkas tyliu. Pasilik teisybę savo sau, durniui kelią duoti liaudis moko.

***

Kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome.
Frydrichas Nyčė

***

Jei mylėdamos kenčiame – mylime per stipriai. 
 
Norwood Robin „Moterys, kurios myli per stipriai“

 

***

Susiginčijo trys bičiuliai, ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė.
Pirmasis pasakė taip:
Meilė – tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip:
Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis.
 Tad pakelkime taurę už meilę!

Kamilė Bachovaitė. Gamtos miniatiūra

Jaučia, kvėpuoja, bet tyli. Smaragdinė stiklo šalis. Galvą žemai nunarinus bijo, kad ją sudaužys. Niekas nežiūri, nemato. Niekas nemyli tavęs. Savo širdimi tave ginsiu. Neišsigąsk – tai AŠ.
 
Kamilė Bachovaitė
 

Miniatiūra. Ištaškyta vasara.

Begėdė karštoji aistringoji paleistuvė Vasara, krykštavusi trykštančiais žalumos purslais, išsirenginėja. Mes pavadinam rudeniu – o ji – šelmiškai šypsosi ant išdegintų laukų vis labiau apsinuogindama. Vėjų draikomais medžių šakų plaukais kvatos skaisti rugsėjo pabaiga laukinėse kopose – tai Vasara Tau šoks jos meilės šokį. Susigundyk. Leiskis suviliojamas. Ištiesk rankas. Mesk nereikalingus rūbus. Mylėkis. Bučiuok ir alsuok tankiai ir giliai, kad iki kūno pakraščių užpildytų Vasara. Bėk čežančiom baltosiom smiltim, keldamas sumaištį taisyklingoje lygumoje. Taip pat, kaip netrukus išspardysi sušluotus parko klevų lapus – pakelk į erdvę jų geltonį, paversk niekais visos dienos Šlavėjo darbą – tik tam, kad mylėtum. Pusnuogę, jau nuogą, Žalia Vasarą, kurios žiadlapius paskleidėm.

Mes ir Mūsų lapai taip vėjuotai ramiai sukasi ratais po kojom.

(… iš 2005-ųjų kankinystės. Neskaityk)

***

Pakelkime taurę už tikėjimą savimi ir savomis jėgomis. Kaip blogai begyventume, tai bus tik dar viena pamoka. Na, o jeigu gyvename puikiai – privalome neaptingti, neatsipalaiduoti, nes tai taip pat gali trukti ne visada . Už laikinumą !

***

Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo nuskynusi …
Kaip ateina diena, iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi šviesiu,
Ir gyvensi ilgai, kol gyvensiu šioj žemėje aš.

***

Jeigu abejoji žmogum – neduok jam darbo, o jei davei darbą – pasitikėk.

Senovės kinų patarlė

***

Svarbiausia yra pripažinti grožį ir neprarasti sugebėjimo žavėtis. Pamatęs grožį tuose dalykuose, kurių nekenti, gali juos nugalėti.

Michaeil Larsen

***

Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu metu kaip žemuogės, nieko nežino apie vynuoges.

Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“

***

Bitė dūzgia , žiogas svirpia, saulė leidžias, lietus verkia.

Viskas turi savo vietą, kiekvienas dirba savo darbą. O aš tave myliu. Labanaktis

***

Labai lengva sėdėti ir stebėti. Sunku atsistoti ir imtis veiksmų.

Al Batt

Close
Wowaweeeeewa!

Gėda, jei dar nepalaikinai mūsų Facebook'e!