„V. P. Menonas buvo ryški Indijos politinė figūra, kai po Antrojo Pasaulinio karo ši šalis kovojo dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Jis buvo aukščiausio rango pareigūnas Indijoje ir į jį lordas Mountbatenas kreipėsi dėl Indijai palankaus galutinio visiškos nepriklausomybės plano. Priešingai nei daugelis Nepriklausomybės judėjimo vadovų, Menonas buvo savamokslis — jo darbo kabineto sienų nepuošė nei Oksfordo, nei Kembridžo diplomai, jo ambicijų nerėmė jokia įtakinga šeima ar kasta.

Vyriausiasis sūnus dvylikos vaikų šeimoje, jis baigė mokytis trylikos metų ir pradėjo dirbti: pagalbiniu darbininku, šachtininku, darbininku pramonės įmonėje, prekybininku, mokytoju. Tarnaudamas kaip Indijos administracijos klerkas, jis ėmė kilti tiesiog meteoro greičiu — daugiausia dėl savo sąžiningumo, žinių ir puikaus sugebėjimo dirbti tiek su britų, tiek ir su indų pareigūnais. Ir Neru, ir Mountbatenas su didžia pagarba minėdavo jo pavardę kaip žmogaus, kuris praktiškai padėjo savo šaliai pasiekti tikrą nepriklausomybę.

Įsimintini ryškiausi du jo bruožai, kurie, atrodo, visiškai nesiderino tarpusavyje — tam tikras objektyvus, neasmeniškas produktyvumas bei asmeniškas gailestingumas. Jo duktė pastarąjį bruožą paaiškino tik po tėvo mirties. Kai Menonas atvyko į Delį ieškodamas darbo valstybinėje įstaigoje, geležinkelio stotyje buvo pavogtas visas jo turtas, pinigai bei asmens dokumentai. Jam būtų tekę grįžti namo pėsčiomis, nugalėtam. Apimtas nevilties, jis kreipėsi į senyvą sikhą, paaiškino situaciją ir paprašė paskolinti jam penkiolika rupijų, kol susiras darbą. Sikhas davė jam prašomą sumą. Kai Menonas paprašė jo adreso, kad galėtų grąžinti jam skolą, sikhas atsakė, jog nuo šiol Menonas, kol gyvas, skolingas visiems, kurie kreipsis į jį bėdos ištikti. Jam padėjo nepažįstamasis, vadinasi, ir grąžinti ją reikia nepažįstamajam.

Menonas niekuomet nepamiršo šios skolos. Nei jam parodyto pasitikėjimo, nei tų penkiolikos rupijų. Jo duktė papasakojo, kad prieš pat tėvo mirtį į jų namų Bangalore duris pasibeldė elgeta, prašydamas padėti nusipirkti naujus sandalus, nes jo kojos nuo ilgo vaikščiojimo jau buvo žaizdotos. Menonas paprašė dukters išimti iš jo piniginės
penkiolika rupijų ir atiduoti jas vargšui. Tai buvo paskutinis sąmoningas Menono veiksmas.

Šią istoriją man papasakojo žmogus, kurio net vardo nežinau. Vyriškis stovėjo šalia manęs prie bagažo saugojimo skyriaus Bombėjaus oro uoste. Buvau atėjęs pasiimti savo lagaminų, bet nebeturėjau Indijos pinigų. Darbuotojas atsisakė paimti kelioninį čekį, ir nuogąstavau, kad nebeatsiimsiu bagažo ir nebeišskrisiu savo lėktuvu. Tasai žmogus sumokėjo už mane — maždaug aštuoniasdešimt centų — ir papasakojo šią istoriją, kai norėjau užsirašyti jo adresą, kad galėčiau atsilyginti. Jo tėvas dirbo Menono padėjėju ir išmoko elgtis taip, kaip jo vadovas išmokė to ir savo sūnų. Sūnus pratęsė šią tradiciją — manyti, jog esi skolingas nepažįstamiems, nesvarbu, kokioje situacijoje, nesvarbu, kam.

Nuo nežinomo sikho Indijos valstybės pareigūnui, paskui jo padėjėjui, dar vėliau — padėjėjo sūnui ir pagaliau man, baltajam užsieniečiui, tuomet, kai to labai reikėjo. Dovana nebuvo didelė pinigų suma ir mano poreikiai nebuvo tokie dideli, tačiau dovanos dvasia buvo neįkainojama. Likau laimingas ir įpareigotas visam gyvenimui.

Ne kartą, klausantis pasakojimo apie Gerąjį samarietį, man buvo įdomu, kaip baigėsi ši istorija. Kaip gailestingumas paveikė žmogų, kuris buvo apiplėštas, sumuštas ir kuriuo pasirūpino Gerasis samarietis? Ar jis prisiminė plėšikų žiaurumą ir tai lėmė visą jo gyvenimą? Ar jis labiau prisiminė nepažįstamojo iš Samarijos kilnumą ir jautė gyvenime kilnią skolą? Ką jis perduos nepažįstamiems, stokojantiems, su kuriais vėliau susidurs savo gyvenime?“

Ištrauka iš Robert Fulghum  „Neįprastos mintys apie įprastus dalykus”