***

Svečiai susirinko pasveikint vaikučio,
Mažos rankelės, visas gležnutis,
Uždekit žvakelę, šiandien krikštynos,
Praneškit pasauliui, tegu visi žino.

***

Priimk šią dovaną sūnau (dukryt) – tikėjimą
Telydi tavo kelią jis nuo pat mažens,
Lai meilė, gėris ir dorumas
Tavoj širdutėj visąlaik gyvens.
Te saugo tave Dievas visagalis
Padėdamas keliaut painiais gyvenimo keliais,
Te įkvepia tau norą ir gebėjimą
Dalintis su žmonėm gerais darbais.

***

Atėjus iš po Motinos širdies,
Iš tikrojo lietuviškumo –
Apdovanota Tu sparnais vilties,
Dvasia beribio padorumo.
Mes džiaugiamės augindami Tave
Darželiuose tarp žalių rūtų,
Kad Tavo lūpose skambi daina
Ramybe tėviškėlei būtų.
Kol žalią žemę dukterys mylės
Ir užaugins vaikuos tėvynę –
Nė vienas Krikšto lašas neišnyks,
Tautoj išugdęs lietuvybę.

***

20XX m. liepos xx d.
Kviečiu Jus pasidžiaugti su manimi Krikštynų švente.
Noriu, kad šią svarbią mano gyvenime dieną
Lydėtumėte ir taptumėte mano Krikšto tėveliais.
Šventės pradžia xx val.
Vilniaus šv. Onos bažnyčioje
… (vaikučio vardas) ir tėveliai.

***

Nepamirštamas rytas Krikštynų,
Kai vitražų šventuosius languos
Apipylė Jus Viešpats iš tyrų
Taurumu Dievo Dvasios šventos.
Jo šaltiniuos semiu meilės versme
Ir saulėtą palaimą nešu.
Rytmetinę bažnytinę giesmę
Dovanoju iš rankų Krikštu.
Spinduliuojanti saulė nušvito
Dėl dvasingo gyvenimo ryto.

***

Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtu plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Jis užaugtu protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilę,
Kur galėtų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, jam krykštaujant, vaikišką laimę-
Būkit savo mažyliui artimiausi draugai!

***

Sveikinam Tave, Dukruže,
Su saulėtekiais rausvais,
Su audra, kur bangos lūžę
Plaukia buriniais laivais.
Linkim Tau sparnuoto skrydžio,
Mėlyno vilčių dangaus
Ir svajonių tokio dydžio,
Kokios būna tik žmogaus.
Mylim Tave, Krikšto Dukra,
Viliamės tokios lemties,
Kurios siekiai nesužlunga,
Nes jai Dievas kelią ties.

***

Mamos šypsny atgyja pasakos, lopšinės,
Žaislai prasijuokia kartu su tėveliu.
Mažuti, stiebkis, auk didutis,
Tavęs daug laukia nuostabių dienų.

***

Dėkui už rūpestį, meilę, už šiltą draugystę,
džiaugiamės, kad esate mūsų draugais.
Dėkui už prisiimtą atsakomybę,
tapus mūsų sūnelio (dukrytės) krikšto tėvais.

***

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.

***

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

***

Jus palietė tamsa ranka vėsia – Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

***

Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

***

Bijai padaryti klaidų. Nebijok. Iš klaidų galima pasimokyti. Ach, kai buvau jaunesnis, tiesiog atvirai brukau žmonės savo neišmanymą. Mane mušė lazdomis. Sulaukus keturiasdešimties, mano bukasis ginklas jau buvo išgaląstas lyg skustuvas. Jei slėpsi neišmanymą, niekas tavęs nemuš ir niekada nepasimokysi.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

***

Merdėjimo privalumas: kai nebeturi ko prarasti, gali rizikuoti į valias.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
Close
Wowaweeeeewa!

Gėda, jei dar nepalaikinai mūsų Facebook'e!