Gyvenimas – drobė, kurioje paliekamos spalvos:šviesios ir tamsios
Gyvenimas – knyga, kurią rašome po raidę, po žodį, po eilutę…
Gyvenimas atsirado su saule,
Mokykitės jį išsaugoti, net pačiomis žvarbiausiomis dienomis, kad sukurtumėt nuostabią saulės sonatą gyvenimui…
***
***
Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskite pančiais: geriau tebūna meilė jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.
Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos.
Atlaužkit vienas kitam duonos, bet nekąskite tos pačios riekės.
Dainuokit kartu ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras, kaip po vieną yra ir arfos stygos, nors virpa ta pačia muzika.
Atiduokit savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn, nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti Jūsų širdis.
Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito, nes juk šventos kolonos stovi atskirai, o ąžuolas ir liepa neauga viens kito šešėlyje…
Is filosofo ir pranaso Kalilio Dzibrano knygos.
Patinka***
Rodos, taip paprasta statyti gyvenimą.
iš kasdienių rūpesčių,
iš mažyčių džiaugsmo grumstelių,
iš abipusės meilės sulipdyti nepajudinama tvirtovė.
Rodos, taip paprasta gyventi,
kai šalia jauti mylimo žmogaus alsavimą,
kai liūdesio akimirką turi gyvenimo draugo petį, už kurio gali pasislėpti ar išsiverkti skausmo akivaizdoje,
kai girdi savo širdies aidą kito žmogaus širdyje!
Rodos, taip papratsa zengti per gyvenima, susikibus uz ranku -
i bendra ateiti,
i bendra tiksla,
i viena svajone…
Rodos, taip lengva gyventi, zinant tukstanti ir viena zodi, ir visi jie yra – MYLETI…
Bukit laimini ir amzinai mylekit vienas kita!
***
Išmokit kaupti džiaugsmo atsargas – ne aukso,
Kaip medžio lapas saulės spindulius taupykit.
Te jauno akys ašarų nebarsto…
O jei pavargs kuris – to ranka palaikykit,
Stiprybę savo padalinkite per pusę,
Ir džiaugsmo aura sušvytės virš JŪSŲ.
***
Gyvenimas gali tapti našta, tačiau jeigu tą naštą dalinasi bent du žmonės,
tai gali būti ir laimės ženklu. Tad būkite laimingi ir džiaugsmas te neapleidžia Jūsų.
Tebūna namai Jūsų jaukūs ir šviesūs,
Telydi Jus meilė, ramybė, taika,
Viens kito petys prie šalies visada -
Mokėkite būti kartu.
Jei būtų gyvenime kartais sunku -
Nebokit, praeina audra su ledais,
Vėl šypsosi saulė skaisčiais spinduliais.
Tik žodis kartus kartais lieka ilgam -
Neduokit ištrūkti Jūs žodžiui piktam.
Jei vienas suklysta, te draugo ranka
Suranda jo ranką švelniai visada.
Gyvenime kliūtys visai nesvarbu,
Jei tik mokėsite būti kartu
Eikite visą gyvenimą koja kojon,
Juskite vienas kito širdies plakimą,
Meilė kaip ranka šalia.
Gyvenkite taip, kad sunkią gyvenimo valandą
Galėtumet pasakyti vienas ktam:
Ačiū, kad Tu buvai šalia!!!
***
Atsiųsiu miego debesį, kuris užliūliuos kaip mano rankos, priglus kaip mano papukai, šnibždės į ausį tyliai švelniai :* Gulėk, užsimerk, nusišypsok, ir miegutis ateis :* Jau eina :*
Patinka***
O dviese juk geriau,
Ir saulė šviečia maloniau,
Ir gėlės žydi skaisčiau.
Bet dviese ir sunkiau -
Gyventi reikia jau už du,
Kentėt ir džiaugtis vėl kartu.
***
Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų
Palieski lūpas bučiniu švelniu,
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių
Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangusis būkime širdim jauni mes visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.
***
Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių,
Kaip mūs darželyje baltieji jazminai !
Tiesa, tada Tu nesumerkdavai akelių,
Ir verkiančią dainomis raminai.
Ir laime mums tada žydėjo dienos,
Ir džiaugsmą nešė bręstantys javai.
Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas
Nes visad mama būdavai linksma.
Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai
Ir jazminai baltieji nepražys.
Ir aš žinau brangi Mamyte,
Jaunystės dienos niekad nesugrįš.
Palaiminki mane, Mamyte,
Į tolį kelio išlydėk
Ir lauk parimusi prie vartų,
Tiktai, žiūrėk, nebeliūdėk.
Ir aplankysiu dar tave ne kartą
Kada naktis ant pliko lauko snaus.
Kai vakaras užskleis pavėsį,
Kai rytas naują sapną aus.
Pamoki man ranka prie vartų,
Laimingo man gyvenimo linkėk.
Neverki, neliūdėk Mamyte
Laimingi būsim , patikėk !
***
Pasukot šiandien jūs į naują kelią, kur pilna džiaugsmo ir liūdesio dienų, bet nieks užtemdyti negali dviejų galingų mylinčių širdžių. Tas kelias ilgas ir į priekį šauks jus. Jūs eisite ilgai, labai ilgai.., o kai bus liūdna nuotaika praskaidrins mažų vaikučių švelnūs ir linksmi balsai. Linkiu, kad niekad neišblėstų jūsų mylinčių širdžių ugnis, kad niekad neužgestų jūsų sukurtas šeimos židinys.
Patinka***
Tu taip gerai prisimeni tas dienas:
Tą dieną, kai jis pirmą kartą pajudėjo po širdimi,
Tą dieną, kai jis pirmą kartą pažvelgė tau į akis
Tą dieną, kai jis ištarė – mama.
O paskui tu atsimeni, kai jis žengė, laikydamasis į tavo ranką primuosius žingsnius, kai drauge su juo pravėrei mokyklos duris. Labai gerai prisemeni, mama , jo virpančia rankute parašytą pirmają raidę, o baigus mokyklą – šypseną ir savarankišką “AŠ”.
Tai jo gyvenimas, o tavo, mama, brangiausios ir niekuomet nepamirštamos laimės akimirkos, kurios užpildė tavo dienas.
Ir štai ši diena – Jis pats kuria šeimą. Aš matau tavo ašaras, mama! Bet ko tu liūdi!? Tai laimė, nes juk pati išvedei jį į patį teisiausią kelią…
***
Mielieji, gyvenkite taip, kad visada vienas kitam galėtumėt pasakyti:
Aš myliu gyvenimą, nes jis man davė tave.
Aš myliu gyvenimą, nes visada tu šalia.
Aš myliu tave, nes tu mano gyvenimas.
Būkite laimingi tiek, kad ir nepavydūs pavydėtų.
Bukite laimingi bendrame gyvenimo kelyje
Patinka***
Aš myliu tave, bet neversk dažnai kartoti to žodžio, vyras turi mylėti tyliai, be reklamos, be aikčiojimų. Manau motoriai svarbiausiai už viską jausti, kad vyro meilė - kaip tvirta siena, į kurią visada galima tvirtai atsiremti ir nėra jokio pavojaus, kad ji kada nors sugrius.
Edmundas Malūkas “Juodieji želmenys”
Patinka***
Daugybė žmonių trokšta būti laisvi, tik ne visada teisingai supranta, kas yra laisvė. Jie mano, kad išsisukę nuo atsakomybės, išvengę bet kokių įsipareigojimų, nutraukę visus ryšius bus laisvi. O ne, tokiais būdais laisvės nepasieksi. Tikra laisvė ateina tik tada, kai sąžiningai atliekame visas pareigas.
Omramas Mikaelis Aivanovas “Žmogus, kuriantis savo lemtį”
Patinka