Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.
***
Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.
***
Jus palietė tamsa ranka vėsia – Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…
***
Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Bijai padaryti klaidų. Nebijok. Iš klaidų galima pasimokyti. Ach, kai buvau jaunesnis, tiesiog atvirai brukau žmonės savo neišmanymą. Mane mušė lazdomis. Sulaukus keturiasdešimties, mano bukasis ginklas jau buvo išgaląstas lyg skustuvas. Jei slėpsi neišmanymą, niekas tavęs nemuš ir niekada nepasimokysi.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Merdėjimo privalumas: kai nebeturi ko prarasti, gali rizikuoti į valias.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Televizorius rodo „tikrovę“. Tai – tiesioginis ryšys, tai – visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Negalima tiksliai pasakyti, kada gimsta draugystė. Kaip pilant į indą lašą po lašo, pagaliau vienas lašas perpildo jį ir skystis išsilieja per kraštus, taip ir po daugelio gerų poelgių kažkuris vienas pagaliau perpildo širdį.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
… tai vienkartinių nosinaičių amžius. Išsipūsk nosį į kokį žmogų, suglamžyk ir išmesk, imk kitą, vėl išpūsk, suglamžyk, išmesk. Visi šnirpščiasi vienas į kito skvernus.
Ray Bradbury „451 Farenheito“
***
Jie niekur – tie praėję metai
Nenueina,
Įsiterpia į širdį,
Kaip dirvožemin
Susigeria lietus,
Įsismelkia į sažinę,
Įsipina į dainą,
Plaikstydami
Ne vien prisiminimų
Ir atoduosių skutus…
…netenkam rodos tik vienos dienos,
O metai metams tiesia ranką.
Tad leiskit palinkėti gėrio, šilumos
Ir to, ko šiandien neužtenka.
***
Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
– Jūsų pirmutinis priešas – vynas!
– Jūs teisus, – atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, – bet ir evangelijoje parašyta: „Pamilk priešą savo“.
Tad išgerkime už gerą vyną!
***
Kaip daromi riestainiai? Paima skylę ir ją apvinioja tešla…:)
***
Kad žmogus būtų laimingas reikia tiek nedaug:
Truputį saulės, kai lyja,
Lašo lietaus, kai kaitra už lango,
Didžiulės šypsenos, kai liūdna,
Minutės vienatvės, kai triukšminga,
Muzikos ir juoko, kai nuobodu,
Artimo glamonių, kai nepaliaujamai sunku.
Žmogui reikia laimės. Su gimtadieniu!
