Suėjo
Visi kryželiai
Žmonių vedami
Į kalvą.
Kiekvienas
Po rūpestėlį
Atsinešė su savim.
Išaugo kalva
Į kalną,
Kiekvieno
Savaip iškentėtą,
Kiekvieno
Savaip minėtą
Kasdienėse maldose.
Audrius Šikšnius
Močiutės pamokymai. Audrius Šikšnius
Dievo akies vyzdyje,
Būki pačiu mažiausiu.
Dangaus karalystėn tokiems
Kelias visų trumpiausias.
O tarp žmonių, vaikeliuk,
Ir dideliu būki, ir aukštu.
Pamiškėje matomu būk,
Mažus – ir miške išlaužo.
Kalėdų maldelė. Teresė Leciūtė Lorenčienė
Prieš tūkstančius metų
Užgimęs
Tu pavergei širdis vaikų.
Tau savąją meilę,
Tau savo maldelę
Šiandieną, Jėzuli, skiriu.
Uždegsiu žvakelę
Ant gyvojo medžio
Šnibždėsiu:
– Tave aš myliu.
Kai Tu su manim,
Dievulėli mielasis,
Aš viską, o viską
Galiu.
Laukiu Kalėdų. Teresė Leciūtė Lorenčienė
Laukiu Kalėdų,
Laukiu Dievulio.
Bėgsiu bažnyčion –
Ten rasiu jį gulint.
Mažas Vaikelis
Guli ant šieno.
Laukia ateinant
Vaiko kiekvieno.
Aš Jam giedosiu
Giesmę gražiausią,
Prie prakartėlės
Tyliai priklaupsiu.
Tavo angelas. Birutė Gaigalienė
Mažoje mūsų žemėj
Laukimas šviesos,
Sapnuojas balti
Apšerkšniję berželiai.
Kas saugos tave
Nuo tamsos lig aušros,
Ar diena miglota
Lydės tavo kelią?
Už tavo pečių
Balto sparno šešėlis,
Lyg kūdikio juokas,
Ar spindintis sniegas.
Šviesu širdyje,
Dangus mėlynas mėlynas,
Kaip vasaros rytą
Pabudus iš miego.
Kai būna sunku,
Skaudžią ašarą braukia,
Tylia lopšine
Klosto miegantį vaiką.
Namų šilumon
Tavęs grįžtančio laukia,
Jis saugo ramybę
Ir bėgantį laiką.
Visada Jis šalia,
Kaip didelio džiaugsmo laukimas.
Ant šventinio stalo
Eglutės šakelė…
Lyg sapnas,
Vaikystės dienų atminimas, –
Laiko rankoje angelas
Baltą plotkelę…
Jis kelionėje šalia,
Jaukus tavo angelo sparno šešėlis,
Tavo sąžinė Jis
Ir geroji dvasia
Lyg vargonų giesmė,
Smilkalų debesėlis,
Paukščių tako
Sidabro šviesa.
Ryto laukimas. Marius Budraitis
Gal einam mano broli kalėdoti
siaurais žvaigždių paženklintais keliais
kur papartynai eglių suvedžioti
mįslingai šaiposi po vasaros langais.
Aš gersiu bruknių vyną, kol ant lūpų
nukris lašelis mėlyno dangaus
ir į rasotą žolę meiliai įsisukus
naktis nežinomom kryptim išplauks.
Iš tūkstantojo vėjinio malūno
iškris kvietinių miltų debesis,
kaip mitologinis tautosakos siaubūnas
pačiups nendrinį stogą ir nuskris.
Galėsim melstis kaip stačiatikiai vienuoliai
ir gersim vandenį šulinimis
ar mes jau gimstame, ar tampam pavyduoliais
ir pjudome praeivį šunimis.
Gal einam namo, broli, kalėdoti
kol tebemiega kluonuose gaidžiai,
o gal prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim
ir pasitikim rytą išdidžiai.
Kalėdinis laukimas. Marius Budraitis
Aš paklydusio žvakė kreiva
mėnesienos gelsvoj plokštumoj,
kalno prieglaudoj žemės spalva
atsispindi šešėlio kaktoj.
Iš romantiškų rogių naktis
Šieno glėbį ant sniego peties,
gal už posūkio blaškos lemtis
pasiruošusi stvert už peties.
Ar stebuklų miražais tiki,
povestuvinėm vėjo kelionėm,
toj sušalusioj gruodžio pily
pasislėpusios eglės ieškojom.
Ir tikėjom kaip tiki vaikai.
“Taip gražiai elegantiškai sninga.”
Jeigu lauki, galbūt, ir ateis,
nors ta laimė dažnai apgaulinga.
***
Balto sniego kepuraitės
Baltos sniego kepuraitės
Apdengė žalias eglaites.
Mesk, žiemuže, snaigę purią,
Padabink ir man kepurę.
Rogės skrieja nuo kalnelio
Kalėdų seniui duokim kelią.
Atveža jis pilną maišą
Dovanėlių ir ragaišių
Nesustok seneli šalti
Sniego baltus miltus malti.
Besmegenį nulipdysim,
Ir kieme jį pastatysim.
Padabinsime eglutę
Su žaisliukais ir žvakutėm.
Apie ją ratelį šoksim,
Ir dainelių daug išmoksim.
Snaigė. Nijolė Morkūnaitė
Pasakyki, snaige, ar toli leki,
Kol ant žemės baltu patalu lieki?
Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?
Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?
Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido.
Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.
Rogutės. Kazys Jakubėnas
Pasidirbau
Gražutes
Tvirto medžio
Rogutes.
Nuo kalnelio
Važiavau,
Už karklelio
Užkliuvau.
Už karklelio
Užkliuvau,
Iš rogučių
Išvirtau.
Snaigė
Papleveno, pasisuko
Ir man tiesiai ant delniuko.
Snaige, ar ne per anksti,
Pasidžiaugtumei pati.
Spindi snaigė, baltas pūkas
Štai kaip papuoštas delniukas.
Aš prie lūpų jį keliu
Plykst … pavirto lašeliu.
Šventė. Nora Jazbutytė
Dega Kalėdų žvakutė,
Virpa liepsnelė šilta.
Linksma vaikams prie eglutės-
Šventė atėjo laukta.
Beldžias Kalėdų Senelis,
Žengia orus pro duris.
Spindi mažylių akelės,
Spurda iš laimės širdis.
Liejasi posmai, dainelės,
Sukasi kaukės ratu,
Tiesiasi mažos rankelės
Prie dovanų atneštų.
Senis Šaltis. Jonas Lapašinskas
Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom…
Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli…
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.
Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš… Gausi tu, gausiu aš…
Dovana Seneliui Šalčiui
Per ledą, speigą, juodą gruodą
Senelis Šaltis skuba į svečius,
Tik nieks neduoda
Seneliui Šalčiui dovanų.
Aš sumąsčiau, kai Šaltis atkeliaus į čia,
Įdėsiu jo kišenėn paslapčia.
Įdėsiu taip, kad nieks nepamatys,
O ką įdėsiu? – Paslaptis.
