***

Pirmąjį bučinį vyras vagia, antrąjį – išmaldauja, trečiajam – sutinka, visus kitus – kenčia…

***

Mažytis pastebėjimas : kuo geriau matosi krūtinė, tuo sunkiau įsiminti veidą.

Pasaka šių dienų aktualijomis

Apšerkšniję mūsų žiemos –
Nevalyta – kur dairais.
Šiurpias pasakas Kubilius
Seka liaudžiai vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Renovacijos naudas,
Apie baisią dujų kainą,
Kur pakilo į dausas.
Apie krizę ir akcizus,
Sodrą, išmokas mamų,
Apie vandenį auksinį
Tą iš Vilniaus vandenų.
Apie trečiąjį paketą
Apie mokesčius naujus.
Apie turgų ir šešėlį,
Magiškus kasos aparatus.
Kaip bedarbis tinginys
Grįžęs tuščiomis atgal…
Moka sąskaitas už “karštį”,
Išmokėt niekaip negal!
O seime nykštukai sėdi,
Skirsto lėšas tarp savų…
Bėga STT per sniegą,
Nesurasdami galų.
Prezidentė gero būdo –
Bet jos partija pikta …
Paskutinis emigravo,
Tai ir pasaka baigta.

Kaip velnias gaudė sielą

Vienas gaspodarius sutika vakiečiuką ir sako:
– Duok man pinigų
Tas ir davė pinigų. Gaspadorius sako:
– Kada tu man atiduosi dūšią?
Vokietukas jam ir atsako:
– Kada atsigulsiu, kada papersiu tris kartus – tada ir išeis dūšia.
Atsigulė vokietukas, vienąkart perdė – velnias klausos. Kitą perdė – velnias dar įdėmiau klausos. Trečiąkart pirst – velnias gerklėn knap, įsikando ir nešas.i Sutinka kitus velnius, tie ir klausia:
– Ar pagavai?
Velnias sako:
– Mm!

Eilėraštis apie Vėlines

Kada regi tamsoj žvakučių jūrą
Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!-
Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra
Visi,kurių netekom,apraudojom

Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas
Su savo ydomis,klastom,pykčiu,
Skolų nebegali grąžinti žmogui,
Kuriam jau nebeliko paslapčių.

Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią,
Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti,
Mes per retai aplankom šią vietelę,
Kur būname prie jūsų taip arti,

Kad tebegirdim jūsų žodžių aidą,
Kad skaitome it knygą jūs mintis…
Te užmiršimo nuosėdas išsklaido
Ši atminimo ir rimties naktis!..

Rudens veidas

Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų

Eilės prieš Vėlines

Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį, įženk
į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.

Josif Brodskij, „Vaizdas į jūrą“

Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.

Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo  laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.

Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.

Ko nederėtų daryti per Vėlines

Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.

Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais.

Lapkritis – Vėlinių mėnuo

Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse.

Šiandien dažnai tik kartą metuose, būtent per Vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu eilinę dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto, graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai… bet Vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti. Ne tik šiuolaikiniam žmogui mirtis kelia baimę.

Nežinomybė visais laikais jaudino ir baugino žmogų.

Mintys Vėlinėms artėjant

Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu. Prisimename, kad Kažko netekome. Gal šiandien… Vakar. Pernai. Užpernai… Prieš penkerius, dešimt… Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, – išeina kiekvienas skirtingai, kaip ir gyvena. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Toks gyvenimo dėsnis. Išeinantys užleidžia vietą naujoms gyvybėms. Dabar Kažkas išeina… Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada. Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeisPasaulis, kai neliks mūsų. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje… kad ir kaip būtų sunku.

Vėlinės šiomis dienomis. Mintys.

Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.

Visų Šventųjų šventimas namuose XVIa.

Visų Šventųjų šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Naktį vėlės eina melstis

Žemaičiai tikėjo, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir jau nebekenčia kančių. Tada jos takais takeliais traukia į bažnyčią melstis arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Prie šventųjų rūpintojėlių reikia uždegti žvakes, kad vėlės galėtų pasimelsti.

Rudenio daina, Oskaras Milašius

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

 

Close
Wowaweeeeewa!

Gėda, jei dar nepalaikinai mūsų Facebook'e!