Baisi pasaka. Halloween.

Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo po kaimus ir rydavo žmones bei gyvulius.
Liūdna buvo medkirčiui. Jis negalėjo užmiršti nuoskaudos. Visgi jis nenusižudė, o toliau gyveno ir kirto medžius. Staiga, eidamas iš miško, jis netikėtai pamatė ant tako gulinčią sužeistą voverytę, kuri gailiai į jį žvelgė ir prašė pagalbos. Medkirtys ją pasiėmė, šėrė gilėmis ir grybais, kol ta visai pasveiko. Ji jau buvo vėl žvali ir vieną dieną medkirčiui pasakė žmogaus balsu:
– Medkirty, ar gali mane paimti ir pasodinti ant kėdės prie padengto stalo?
Medkirtys tą padarė.
– Medkirty, ar gali mane pavalgydinti kaip žmogų šaukštu?
Medkirtys pavalgydino.
– Medkirty, ar gali man pakloti patalą ant savo lovos?
Medkirtys paklojo.
– Medkirty, ar gali mane paimti į savo lovą?
Medkirtys paėmė.
– Medkirty, ar gali mane pasiguldyti greta savęs?
Medkirtys pasiguldė.
– Medkirty, ar gali mane pabučiuoti?
Ką darysi, pakštelėjo jis voveriūkštę, ir staiga įvyko stebuklas. Vietoj voverės atsirado nepaprastai graži ir meili karalaitė ilgais juodais plaukais. Kadaise ją užbūrė bloga kerėtoja, dabar jos burtai išsisklaidė. Karalaitė žvelgė į medkirtį dėkingu, bet kartu ir aistringu žvilgsniu, tiesiog prašė maldaujančiomis akimis: „Neatstumk manęs!“.
Medkirtys susimąstė. Protas ir gamta liepė jam tuojau pat pulti karalaitei į glėbį, bet širdis neleido.
Pamačiusi, kad medkirtys abejoja, karalaitė nusimetė suknelę ir ėmė glostyti savo dideles ir gražias krūtis, raičiojosi prieš jį, gundydama medkirtį. Medkirtys priėmė sprendimą. Jis atvirai tarė:
– Aš tavęs nemyliu, aš myliu raganą, todėl negaliu būti tavo.
Karalaitė suprato, kad jai atėjo paskutinioji. Ji susiėmė už pilviuko, apsiverkė ir tarusi: „Geriau manęs būtum išvis negelbėjęs“, sprogo iš pykčio ir apmaudo aptaškydama patį medkirtį ir jo trobelę. Kiek bešveitė medkirtys niekas neatsiplovė, bet neilgai jis šveitė. Po trijų dienų atjojo karaliūnai – karalaitės broliai – ir nukirto medkirčiui galvą. „Tavo šaltumas pražudė mūsų seserį!“ – sakė jie medkirčiui ir nuvyko kautis su slibinu. Šitas lerva jau buvo išgėręs kraują tai vargšelei, dėl kurios medkirtys atstūmė karalaitę. Slibiną jie nugalėjo, bet jis juos užkrėtė nuodingais garais ir abu karaliūnai mirė.

Taip nugalėjo blogis.

***

Svajonės ir meilė virsta kančia, kai kraujas iš venų trykšta nakčia.

Ašaros srūva, krauju nusidažo, bet man šito skausmo vis dar per maža.

Kruvinos ašaros temdo akis: „Kodėl taip tamsu, nors myli širdis ?“

Tyloje, jau girdžiu, ateina mirtis.

Baimė sukausto, apima siaubas, lieka šalia tiktai meilė ir skausmas

Rašau tau žodžius – paskutinį kart „MYLIU“, iš lėto sustingstu ir amžiams nutylu.

 

***

Balta žuvėdra skrieja mėlynu dangum,
Ir, lyg skalpelis skrodžia praeivių sielas,
Gal tai pranašas mirties,
O gal tiesiog tai skausmas širdyje kiekvieno…

Balta žuvėdra žudo ir žudys –
Mirusį, gyvą, vaiką ir paauglį,
Stereo garsas lekia pro ausis,
Kuris žudo-taip pat kaip žuvėdra.

Mieste jau niūru ir tylu,
Klaidžioja šešėliai seniai matytų žmonių,
Jų apčiuopt negali – negali ir jie šiuo metu
Paliesti mūsų savo amžino šalčio žvilgsniu.

***

Pramerkiu akis ir matau:
Sienomis is lėto srūva kraujas…
Tavo akys nusivylusios, jos žiūri į mane,
Ir sako – man juk žiauriai skauda …
Bet tau padėti niekuom negaliu,

Nes svetimo skausmo jausti nenoriu …

Išmokykite laimės pagrindų.

Noriu ir nenoriu. Myliu ir nemyliu. Ieškau ir randu. Suradusi – nusiviliu. Ko ryte keliuosi ir puošiuosi ? Kodėl turėčiau plauti galvą – rytoj vėl teks tai daryti ? Rutina. AAAAAaaaaaaaaaaaaaaaaaa. Kaip išmokti džiaugtis kvapnia duonos kriaukšle, nesvajojant apie šviežutėlaitę bandelę su puria varške ? Ar būtina žvalgytis ir ieškoti pavargėlių tam, kad palyginti jų gyvenimą su manuoju ?

Žinau. Nebūtina. Žinau – gyvenam tam, kad paliktumėm įspaudą, pėdsaką, užaugintumėm vaiką, pasodintumėm medį. Visa tai – žodis REIKIA. Kodėl reikia išmokti džiaugtis ? Ogi tam, kad visi rutinos darbai teiktų džiaugsmą. Tam, kad džiaugsmas gryžtų atgal. Tam, kad užsidarius į tamsų ir šaltą, su pesimistiniais priekaištais sau kampą – niekas neateis ir neištrauks iš jo. Reikia pačiam sau spirti šiknon. Nes ne visus tokius spyrius teisingai suprantame iš artimiausio žmogaus.

Gaila, kad niekas to nemokė. Išmokykite mane laimės !

***

Bespalvis miego gūsis užmerks tau akis, Ryto saulės šypsnys sušildys žvarbų rudens rytą, trapi pirmoji snaigė primins mūsų jasumą, kuris palietė mus angelo sparnu tau pirmą kartą mane pabučiavus.

***

Visos moterys nori, kad jų vyrai būtų joms ištikimi. Bet tik našlės žino, kur šiuo metu yra jų vyrai.

Miniatiūra juoko tema

Nusijuok. Neturi iš ko juoktis ? Juokis iš savęs – visada tam rasi priežasčių, juk save pažysti geriausiai. Pavargai kovoti su slunkiumi šefu ? Nusijuok. Ir kalbėk su juo kaip su mažu vaiku – akcentuodama savo kantrybę ir šypsodamasi (mintyse įsivaizduok jį nuogą – ir susilaikyk nuo kvatojimosi, gali blogai baigtis). Blogai miegojai naktį ? Bet juk po to puikiai sekasi visokio plauko eilėraštukai, daugiau laiko praleidžiama prie kavos puodelio su kolegomis, pasirenkamas saldesnis desertas pietaujant. Juokis. Tai tavo stiprybė. Nes kai tu juokiesi, niekas nebegali tavęs nugalėti. Reikia tik žinoti, kada tai daryti „pilna burna“, o kada – tik mintyse. Žinojimas ateina su laiku, mokslo šaknys kartais būna karčios.

***

Aš tikiu, Kad snaigės žiemą krinta, kad po žiemos pavasaris ateina. Ir aš tikiu, kad būsi tu laiminga, –  tamsus liūdesys kažkur išeis, aš tikiu, kad šie metai neš Tau laimę rieškučiuose, Juk Tau jau 18 – lika.

***

Jeigu būčiau ašara tavo akyse, nuriedėčiau skruostu ir mirčiau ant tavo lūpų … Jei tu būtum ašara mano akyse, niekada neverkčiau, nes bijočiau prarasti tave …

Dukrytei. Donaldas Kajokas

Mėnuo už lango. Sapnas.
Sparnas naktinio arkliuko.
Mažas mieguistas angelas
Ant naktinio puoduko.

***

Ar žinai, kodėl mes užsimerkiam ?
– Kada miegam ?
– Kada verkiam ?
– Kada svajojam ?
– Kada bučiuojames ?
Todėl, kad patys gražiausi dalykai yra nematomi .

***

Nesubrendusio žmogaus požymis tas,kad žmogus pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti,o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą…

V.Štikelis

***

Mirtis yra verta to, kad gyventum,
Gyvenimas vertas to, kad ieškotum,
O meilė verta to, kad lauktum …

Rudenėjančios mintys.

Rudens spalvos žydi ryškiau, nei vasaros žaluma. Rudens gėlės ištveria šalnas ir tenkinasi  šykščiais saulės bučiniais. Taip ir aš. Taip ir mano jausmai. Taip ir mano viltys.

Ateis žiema ir užklos mano žiedą puria balta antklode. Viskas pasimirš, ko nereikia prisiminti.

Pavasarį atgimsiu naujai.

Labanakt.

Close
Wowaweeeeewa!

Gėda, jei dar nepalaikinai mūsų Facebook'e!