***

Aš matau, aš jaučiu, gausiu visko, ko geidžiu, –

Eisiu drąsiai, dainuosiu garsiai, vėjas manęs nepavys.

Tik atbėk manęs pasitikti, suteik mums progą skristi.

 

***

Pavargau.  Jau svyra rankos. Ašaros draugauja su rudens lietum.

Kuo tampu aš ? Kur einu ? Kuo pasitikėt galiu?

Ką svajoji – tas esi. Svajos mano – tik ramybės noras.

Dūla mintys, dūžta viltys, žvilgsnis stingsta.

Spurda iščiose gyvybė. Tai vienintelė mano stiprybė.

Gandro meškerėlė

Stovi gandras
Viena koja
Ir varlytę
Meškerioja…
Kraipo galvą,
Snapą suka:
– Sužvejosiu
Aš varliuką!..
Ga!.. Be meškerės
Ilgos –
Lyg katytės
Uodegos.
Ga!.. Štai snapas –
Ilgas, plonas…
Aš – varlyčių
Kapitonas.
Krust varliukas
Po lapu.
Gandras sukas.
Čiupt snapu.
Snapą jis aukštai
Iškėlė:
Ga!.. Matai,
Kur meškerėlė!
Anzelmas Matutis „Margaspalvė genio kalvė“

Rudens žodžiai

Ateina rudenys pre pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku –
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu – žmogus.

Vytautas Mačernis

Berniukas ir jūrų žvaigždės

Vieną kartą vienas vyras vaikščiojo paplūdimiu. Švietė saulė ir buvo puiki ir graži diena. Tolumoje jis pamatė berniuką lakstantį pirmyn ir atgal tarp bangų mūšos ir paplūdimio. Kai vyras prisiartino, jis pamatė šimtus potvynio ant smėlio išmestų įvairiausių jūros žvaigždžių. Berniukas rinko jūros žvaigždes ir nešė jas atgal į vandenyną. Vyrą nustebino toks beprasmiškas berniuko darbas. Jūros žvaigždžių buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma jų visų išgelbėti. Vyras prisiartino prie berniuko ir pasakė: “Tu turbūt išprotėjęs?.. Tūkstančiai kilometrų paplūdimio nukloti išmestomis jūros žvaigždėmis. Tavo darbas neturi jokios reikšmės”. Berniukas pažiūrėjo į vyrą. Tada pasilenkė pakelti dar vieną jūrų žvaigždę ir švelniai įmetė ją į vandenyną. Tuomet atsisuko į vyrą ir pasakė: ”Jai tai tikrai turi reikšmę!”

***

Kelelis pilkas, pavydas – baltas, tik nesakyk, kad tu nekaltas …

Sakyk geriau – „Suklydau, daugiau klajot nenoriu“

Tai bus geriausia man paguoda.

***

Sugiedojo gulbė giesmę, nuplansojo dangumi

Pasiliko meilės aidas ir lipni gėla širdy.

Nepamirštama skola visiems

„V. P. Menonas buvo ryški Indijos politinė figūra, kai po Antrojo Pasaulinio karo ši šalis kovojo dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Jis buvo aukščiausio rango pareigūnas Indijoje ir į jį lordas Mountbatenas kreipėsi dėl Indijai palankaus galutinio visiškos nepriklausomybės plano. Priešingai nei daugelis Nepriklausomybės judėjimo vadovų, Menonas buvo savamokslis — jo darbo kabineto sienų nepuošė nei Oksfordo, nei Kembridžo diplomai, jo ambicijų nerėmė jokia įtakinga šeima ar kasta.

Vyriausiasis sūnus dvylikos vaikų šeimoje, jis baigė mokytis trylikos metų ir pradėjo dirbti: pagalbiniu darbininku, šachtininku, darbininku pramonės įmonėje, prekybininku, mokytoju. Tarnaudamas kaip Indijos administracijos klerkas, jis ėmė kilti tiesiog meteoro greičiu — daugiausia dėl savo sąžiningumo, žinių ir puikaus sugebėjimo dirbti tiek su britų, tiek ir su indų pareigūnais. Ir Neru, ir Mountbatenas su didžia pagarba minėdavo jo pavardę kaip žmogaus, kuris praktiškai padėjo savo šaliai pasiekti tikrą nepriklausomybę.

Įsimintini ryškiausi du jo bruožai, kurie, atrodo, visiškai nesiderino tarpusavyje — tam tikras objektyvus, neasmeniškas produktyvumas bei asmeniškas gailestingumas. Jo duktė pastarąjį bruožą paaiškino tik po tėvo mirties. Kai Menonas atvyko į Delį ieškodamas darbo valstybinėje įstaigoje, geležinkelio stotyje buvo pavogtas visas jo turtas, pinigai bei asmens dokumentai. Jam būtų tekę grįžti namo pėsčiomis, nugalėtam. Apimtas nevilties, jis kreipėsi į senyvą sikhą, paaiškino situaciją ir paprašė paskolinti jam penkiolika rupijų, kol susiras darbą. Sikhas davė jam prašomą sumą. Kai Menonas paprašė jo adreso, kad galėtų grąžinti jam skolą, sikhas atsakė, jog nuo šiol Menonas, kol gyvas, skolingas visiems, kurie kreipsis į jį bėdos ištikti. Jam padėjo nepažįstamasis, vadinasi, ir grąžinti ją reikia nepažįstamajam.

Menonas niekuomet nepamiršo šios skolos. Nei jam parodyto pasitikėjimo, nei tų penkiolikos rupijų. Jo duktė papasakojo, kad prieš pat tėvo mirtį į jų namų Bangalore duris pasibeldė elgeta, prašydamas padėti nusipirkti naujus sandalus, nes jo kojos nuo ilgo vaikščiojimo jau buvo žaizdotos. Menonas paprašė dukters išimti iš jo piniginės
penkiolika rupijų ir atiduoti jas vargšui. Tai buvo paskutinis sąmoningas Menono veiksmas.

Šią istoriją man papasakojo žmogus, kurio net vardo nežinau. Vyriškis stovėjo šalia manęs prie bagažo saugojimo skyriaus Bombėjaus oro uoste. Buvau atėjęs pasiimti savo lagaminų, bet nebeturėjau Indijos pinigų. Darbuotojas atsisakė paimti kelioninį čekį, ir nuogąstavau, kad nebeatsiimsiu bagažo ir nebeišskrisiu savo lėktuvu. Tasai žmogus sumokėjo už mane — maždaug aštuoniasdešimt centų — ir papasakojo šią istoriją, kai norėjau užsirašyti jo adresą, kad galėčiau atsilyginti. Jo tėvas dirbo Menono padėjėju ir išmoko elgtis taip, kaip jo vadovas išmokė to ir savo sūnų. Sūnus pratęsė šią tradiciją — manyti, jog esi skolingas nepažįstamiems, nesvarbu, kokioje situacijoje, nesvarbu, kam.

Nuo nežinomo sikho Indijos valstybės pareigūnui, paskui jo padėjėjui, dar vėliau — padėjėjo sūnui ir pagaliau man, baltajam užsieniečiui, tuomet, kai to labai reikėjo. Dovana nebuvo didelė pinigų suma ir mano poreikiai nebuvo tokie dideli, tačiau dovanos dvasia buvo neįkainojama. Likau laimingas ir įpareigotas visam gyvenimui.

Ne kartą, klausantis pasakojimo apie Gerąjį samarietį, man buvo įdomu, kaip baigėsi ši istorija. Kaip gailestingumas paveikė žmogų, kuris buvo apiplėštas, sumuštas ir kuriuo pasirūpino Gerasis samarietis? Ar jis prisiminė plėšikų žiaurumą ir tai lėmė visą jo gyvenimą? Ar jis labiau prisiminė nepažįstamojo iš Samarijos kilnumą ir jautė gyvenime kilnią skolą? Ką jis perduos nepažįstamiems, stokojantiems, su kuriais vėliau susidurs savo gyvenime?“

Ištrauka iš Robert Fulghum  „Neįprastos mintys apie įprastus dalykus”

***

Naktis. Mėnesiena. Parke ant suoliuko moteris ir vyras. Kita naktis. Vėl ant to paties suoliuko vyras ir moteris, tik jau kita. Trečia naktis. Vėl ant suoliuko tas pats vyras ir dar kita moteris.

Tad išgerkim už vyrų pastovumą.

***

Plaukė laivu pirklys ir mokslininkas. Pirklys buvo turtingas ir vežė daug prekių, o mokslininkas nieko neturėjo. Pakilo jūroje audra ir laivas nuskendo. Išsigelbėjo tik pirklys ir mokslininkas. Jie įsikibo į rąstą, ir banga išnešė juos į krantą. Mato pirklys, kad mokslininkas nusiminė, ir sako jam:
– Ko gi tau liūdėti? Aš visą savo turtą praradau, o tavo – viskas su tavimi.
Pakelkim bokalus už tą turtą, kurio negalima prarasti, –  už protą.

***

Medžiotojas pagavo kurapką ir norėjo ją papjauti. Kurapka ėmė maldauti jos nepjauti, žadėti atvesti daug kitų kurapkų medžiotojui. Ir tada medžiotojas atsakė: „Geriau tu dabar mirsi nuo mano rankos, negu išduosi savo gentainius mirčiai.“
Išgerkime už tai, kad išdavikus visada niekintų ne tik draugai, bet ir priešai.

***

Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn… Bematant, nepasiekęs net žemės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarą ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą… 
 
Bredberis Rėjus, „Pienių vynas“

 

***

Jeigu partneris tyli ir neatsako į Jūsų didžiulį pasipiktinimą, tai dar nereiškia, kad jis yra kurčias, nereiškia, kad jis silpnas, nereiškia, kad jis abejingas. Tai gali reikšti, kad jis turi rankas, į kurias jis gali save suimti.

***

Aš prisimenu tą naktį, kai mėnuo merkė mums akį. Kai prispaudę krūtinėmis svajojome apie laimę. Mano akys šaukė „Myliu Tave“,o tavo akys man šypsojosi ir sakė „Aš su Tavim“.

Gali būti, aš čia tik dar vieną tirpstančią akimirką. Dovanoju ją Tau.

***

Esame tarsi viensparniai angelai – galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę.

Bruno Ferrero

Close
Wowaweeeeewa!

Gėda, jei dar nepalaikinai mūsų Facebook'e!