To set your featured posts, please go to your theme options page in wp-admin. You can also disable featured posts slideshow if you don't wish to display them.
To set your featured posts, please go to your theme options page in wp-admin. You can also disable featured posts slideshow if you don't wish to display them.
To set your featured posts, please go to your theme options page in wp-admin. You can also disable featured posts slideshow if you don't wish to display them.
Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį, įženk
į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.
Josif Brodskij, „Vaizdas į jūrą“
Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.
Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.
Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.
Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais.
Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu. Prisimename, kad Kažko netekome. Gal šiandien… Vakar. Pernai. Užpernai… Prieš penkerius, dešimt… Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, – išeina kiekvienas skirtingai, kaip ir gyvena. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Toks gyvenimo dėsnis. Išeinantys užleidžia vietą naujoms gyvybėms. Dabar Kažkas išeina… Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada. Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeisPasaulis, kai neliks mūsų. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje… kad ir kaip būtų sunku.
Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.
Visų Šventųjų šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.
Žemaičiai tikėjo, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir jau nebekenčia kančių. Tada jos takais takeliais traukia į bažnyčią melstis arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Prie šventųjų rūpintojėlių reikia uždegti žvakes, kad vėlės galėtų pasimelsti.
Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo po kaimus ir rydavo žmones bei gyvulius.
Liūdna buvo medkirčiui. Jis negalėjo užmiršti nuoskaudos. Visgi jis nenusižudė, o toliau gyveno ir kirto medžius. Staiga, eidamas iš miško, jis netikėtai pamatė ant tako gulinčią sužeistą voverytę, kuri gailiai į jį žvelgė ir prašė pagalbos. Medkirtys ją pasiėmė, šėrė gilėmis ir grybais, kol ta visai pasveiko. Ji jau buvo vėl žvali ir vieną dieną medkirčiui pasakė žmogaus balsu:
– Medkirty, ar gali mane paimti ir pasodinti ant kėdės prie padengto stalo?
Medkirtys tą padarė.
– Medkirty, ar gali mane pavalgydinti kaip žmogų šaukštu?
Medkirtys pavalgydino.
– Medkirty, ar gali man pakloti patalą ant savo lovos?
Medkirtys paklojo.
– Medkirty, ar gali mane paimti į savo lovą?
Medkirtys paėmė.
– Medkirty, ar gali mane pasiguldyti greta savęs?
Medkirtys pasiguldė.
– Medkirty, ar gali mane pabučiuoti?
Ką darysi, pakštelėjo jis voveriūkštę, ir staiga įvyko stebuklas. Vietoj voverės atsirado nepaprastai graži ir meili karalaitė ilgais juodais plaukais. Kadaise ją užbūrė bloga kerėtoja, dabar jos burtai išsisklaidė. Karalaitė žvelgė į medkirtį dėkingu, bet kartu ir aistringu žvilgsniu, tiesiog prašė maldaujančiomis akimis: „Neatstumk manęs!“.
Medkirtys susimąstė. Protas ir gamta liepė jam tuojau pat pulti karalaitei į glėbį, bet širdis neleido.
Pamačiusi, kad medkirtys abejoja, karalaitė nusimetė suknelę ir ėmė glostyti savo dideles ir gražias krūtis, raičiojosi prieš jį, gundydama medkirtį. Medkirtys priėmė sprendimą. Jis atvirai tarė:
– Aš tavęs nemyliu, aš myliu raganą, todėl negaliu būti tavo.
Karalaitė suprato, kad jai atėjo paskutinioji. Ji susiėmė už pilviuko, apsiverkė ir tarusi: „Geriau manęs būtum išvis negelbėjęs“, sprogo iš pykčio ir apmaudo aptaškydama patį medkirtį ir jo trobelę. Kiek bešveitė medkirtys niekas neatsiplovė, bet neilgai jis šveitė. Po trijų dienų atjojo karaliūnai – karalaitės broliai – ir nukirto medkirčiui galvą. „Tavo šaltumas pražudė mūsų seserį!“ – sakė jie medkirčiui ir nuvyko kautis su slibinu. Šitas lerva jau buvo išgėręs kraują tai vargšelei, dėl kurios medkirtys atstūmė karalaitę. Slibiną jie nugalėjo, bet jis juos užkrėtė nuodingais garais ir abu karaliūnai mirė.
Taip nugalėjo blogis.
Svajonės ir meilė virsta kančia, kai kraujas iš venų trykšta nakčia.
Ašaros srūva, krauju nusidažo, bet man šito skausmo vis dar per maža.
Kruvinos ašaros temdo akis: „Kodėl taip tamsu, nors myli širdis ?“
Tyloje, jau girdžiu, ateina mirtis.
Baimė sukausto, apima siaubas, lieka šalia tiktai meilė ir skausmas
Rašau tau žodžius – paskutinį kart „MYLIU“, iš lėto sustingstu ir amžiams nutylu.
Balta žuvėdra skrieja mėlynu dangum,
Ir, lyg skalpelis skrodžia praeivių sielas,
Gal tai pranašas mirties,
O gal tiesiog tai skausmas širdyje kiekvieno…
Balta žuvėdra žudo ir žudys –
Mirusį, gyvą, vaiką ir paauglį,
Stereo garsas lekia pro ausis,
Kuris žudo-taip pat kaip žuvėdra.
Mieste jau niūru ir tylu,
Klaidžioja šešėliai seniai matytų žmonių,
Jų apčiuopt negali – negali ir jie šiuo metu
Paliesti mūsų savo amžino šalčio žvilgsniu.
Pramerkiu akis ir matau:
Sienomis is lėto srūva kraujas…
Tavo akys nusivylusios, jos žiūri į mane,
Ir sako – man juk žiauriai skauda …
Bet tau padėti niekuom negaliu,
Nes svetimo skausmo jausti nenoriu …
Noriu ir nenoriu. Myliu ir nemyliu. Ieškau ir randu. Suradusi – nusiviliu. Ko ryte keliuosi ir puošiuosi ? Kodėl turėčiau plauti galvą – rytoj vėl teks tai daryti ? Rutina. AAAAAaaaaaaaaaaaaaaaaaa. Kaip išmokti džiaugtis kvapnia duonos kriaukšle, nesvajojant apie šviežutėlaitę bandelę su puria varške ? Ar būtina žvalgytis ir ieškoti pavargėlių tam, kad palyginti jų gyvenimą su manuoju ?
Žinau. Nebūtina. Žinau – gyvenam tam, kad paliktumėm įspaudą, pėdsaką, užaugintumėm vaiką, pasodintumėm medį. Visa tai – žodis REIKIA. Kodėl reikia išmokti džiaugtis ? Ogi tam, kad visi rutinos darbai teiktų džiaugsmą. Tam, kad džiaugsmas gryžtų atgal. Tam, kad užsidarius į tamsų ir šaltą, su pesimistiniais priekaištais sau kampą – niekas neateis ir neištrauks iš jo. Reikia pačiam sau spirti šiknon. Nes ne visus tokius spyrius teisingai suprantame iš artimiausio žmogaus.
Gaila, kad niekas to nemokė. Išmokykite mane laimės !
Bespalvis miego gūsis užmerks tau akis, Ryto saulės šypsnys sušildys žvarbų rudens rytą, trapi pirmoji snaigė primins mūsų jasumą, kuris palietė mus angelo sparnu tau pirmą kartą mane pabučiavus.
