Tekstai su žyma ‘meilės tostas’

Nuotaikingas tostas apie išlikimą

Gyveno dinozaurų šeima. Kartą vyras žmonelei sako: „mmmm…?“ O žmona sako: „neeaaa…“ Po kiek laiko vyras vėl žmonai: „mmmm…?“ O žmona: „neaaa…“ Dinozauras supykęs sėdėjo porą valandų, žiūrėjo televizorių, pavalgė ir vėl žmonai: „mmmMMM…?!“ O žmona: „NNnnnnneeeeEEEEEEeeeee…“ Taip ir išmirė dinozaurai. Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės!

Originalus meilės tostas

Negersiu ne todėl, kad grašiai pasibaigę, ar kad bijau žmonių, kurie girtumą peikia aš gerdamas vien užsimiršimo tegeidžiu, – dabar gi Tu širdy, ir vyno nebereikia .

***

Naktis. Mėnesiena. Parke ant suoliuko moteris ir vyras. Kita naktis. Vėl ant to paties suoliuko vyras ir moteris, tik jau kita. Trečia naktis. Vėl ant suoliuko tas pats vyras ir dar kita moteris. Tad išgerkim už vyrų pastovumą.

***

Turime sutikti su tuo, kad Meilė įsipina į likimą. Jeigu likimas nesuskaldo Meilės, nugali žmogės. Kartais žmogaus gyvenimas būna per trumpas Meilei. O kartais priešingai: žmogaus meilė būna per trumpa Gyvenimui. Kiekvienam žmogui suteikta galimybė kažkiek gyventi ir kažkiek mylėti…

***

Viena poros nugyventa diena yra kaip lašas jūroje, todėl pakelkim tostą už tas poras, kurios sugeba prilašinti tą jūrą…

***

Meilė – tai rožė, kuri turi skaudžiai duriančius spyglius ir nuostabiai gražų žiedą. Verta ir įsidurti, ir išvarvinti daug kraujo tam, kad įsitikintum, pajaustum, įkvėptum to nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo… Pakelkime taures už tai, kad tas žiedas niekada nenuvystų

***

Eina Raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako : „Raudonkepuraite, aš tave suėsiu“.Atsiklaupė ant kelių Raudonkepuraitė ir maldauja :“ Vilkeli, neėsk, maldauju…“ Vilkas pagalvojo ir tarė :“ Tegul tavo vaikinus išpildo tavo 3 norus ir aš jūsų neėsiu.“ Paraudo Raudonkepuraitė ir sako : “ Geidžiu tavęs kaip vyro“. Šoko vaikinas myluoti […]

***

Dar stipriau, nei iškilminga priesaika, Tegul sujungia Jus ištikimybė. Tegul meilė neiškeičiama išlieka Ne metus, o svaigią amžinybę.

***

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. – Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? – O ko verta Meilė be ištikimybės? – prieštaravo šioji. – Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.

***

Sudužusios šukės paviršiun išplaukia, Sudužusi meilė nugrimzta dugnan. Pakelkime tostą už meilę be šukių, Už tai, kad išplauktų svajonių žiedai.

***

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų. Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos: – Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. […]

***

Daina susideda iš žodžių ir melodijos O meilė iš dviejų širdžių liepsnos. Daina užpildo laiko tuštumą, O meilė – ilgesį šviesos. Daina – poezija ir gaidos, O meilė – išsipildžiusi svaja. Daina nuo laiko blunka, mainos, Tikroji meilė – niekada. Pakelkime taures už tai kad meilė iš tikrųjų niekada nenubluktų!