Aš mačiau šiandie veidą rudens, Liūdną veidą tarp lekiančių lapų. Gilumoj geležinio vandens Jam nuo ašarų akys sušlapo. Gilumoj, kur be galo tylu, Šitas liūdintis veidas gulėjo, Negirdėjo lėtų spragilų Nepavargstančio, aklo kūlėjo. Abejingi, laimingi lašai! Visas oras nuo lapų geltonas. Tu kaip orkestrą lietų prašai, Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais Visada, visada, visada, Kad […]
Tekstai su žyma ‘ruduo’
Rudens veidas
Žymos: Rudenio daina, Oskaras Milašius
Klausykitės vėjo ūžesio naktį, Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės… Klausykitės vėjo ūžesio. Nebėra lapų, nebėra vaisių Nuniokotuose soduose. Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli. Klausykitės vėjo ūžesio.
***
Vėjas švelniai glostys mano plaukus, saulė tyliai glamonės pėdas nueinančias. Čia šilta, gera ir ramu, ir nėra jokių piktų minčių. Ateik, pabūk su manimi kartu čia, ant stogo. Sėdėsim kartu ir žiūrėsim, kaip dailininkas ruduo dažo pasaulį meilės spalvomis. Meilės spalvos tau per ryškios ? Paversim jas draugyste. Arba blankstančiu prisiminimu, kurį užklos žiemos patalas.
***
Ruduo nudažo svajas manas ryškiom savo spalvom Nepajėgi aš jų pakeisti ar sulieti, na ir tegul, tegul plauksiu Kaip tas klevo lapas upeliu srauniu Svarbu, laiku sugauk mane.
