Tekstai su žyma ‘užuojauta’

***

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.

***

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

***

Gyvenimas – tarsi žvakė: Sužibo, nukrito, užgeso…

***

Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą. Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.

***

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų…

***

Išeini… Į kitos gražesnį pasaulį – kaip žaislas, spindintis ir mylimas. Kaip laužo ugnis, kuri šildė mano geliančias rankas… Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus… Ir pabūsiu aš kukčiodama – ir vėl nieko nėra… Tik pagalvės ir lubos, tik stalas ir knygos. Išeini… Bet sugrįši… Gal rytoj, gal po daugel metų… Sugrįši…

***

Jus palietė tamsa ranka vėsia, Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

***

Ilsėkis žemėje, kurią Tu taip mylėjai.

***

Mums ašaros vilgo veidą, kai į paskutinį kelią išlydim.

***

Tavo mirtis skausmu mūsų širdis pripildė.

***

Su skausmu ir liūdesiu palydime Tave.

***

Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.

***

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.

***

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka, Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

***

Amžiams užsimerkė Tavo akys, Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda