Mirtis skausminga ir beskausmė būna, Gyvenimas be skausmo – niekada. Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo, Tai tik likimo, ne žmogaus, klaida.
Tekstai su žyma ‘užuojauta’
***
Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis. To sopulio niekam neišmatuoti. Gyvybės kainą žino tik mamos širdis, Kuri nemoka imti, o tik duoti.
***
Ilgas kelias dar buvo keliauti, Bet kodėl Tu taip greit pražuvai? Gyvenimui vainiką pynei, Bet nebaigtą jį palikai.
***
Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli Kai brangiausią žmogų atima iš mūs. Erškėčiuotą kelią eitum šimtą mylių, Kad jisai pareitų vėlei į namus.
***
Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę, Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu. Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią, Prisikelti amžiams aš nebegaliu.
***
Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.
***
Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, Nusviro darbščios rankos Ir paliko vien sielvartas širdy.
***
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvarte sušildytų paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.
***
Mes negalime užpildyti Jūsų netekties, Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu. Mes negalime pakeisti lemties, Bet norime palengvinti jos kelią. Mes negalime įveikti būties, Bet norėtume padėti savo buvimu.
***
Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu, Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos. Bus skarele, kai ašara nurieda, Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.
***
Jus palietė tamsa ranka vėsia – Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…
***
Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą – Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins. Tušti namai švies netektim iš tolo, Nors grįžti ten skubėsit su viltim.
***
Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.
***
Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa, – netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme. J. Marcinkevičius