Tekstai su žyma ‘užuojauta’

***

Tikėk amžinu gyvenimu.

***

Tavo namai – žemelė juoda, tebūnie lengva ji visada.

***

Lai būna Jums lengva gimtosios žemelės smiltis.

***

Su skausmu ir liūdesiu palydime Tave.

***

Tavo mirtis skausmu mūsų širdis pripildė.

***

Mums ašaros vilgo veidą, kai į paskutinį kelią išlydim.

***

Dievas duoda – Dievas atima.

***

Labai užjaučiame Tave netekties valandą. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai, o žodis „niekada“ vis žeidžia tolstant praradimui.

***

Jei meilė ir ašaros prikelti galėtų, Tu šiandien būtum su mumis.

***

Kaip sunku skirtis su Tavim mielas…

***

Su liūdesiu palydime į paskutinę kelionę.

***

Ilsėkis žemėje, kurią Tu taip mylėjai.

***

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą – Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins. Tušti namai švies netektim iš tolo, Nors grįžti ten skubėsit su viltim.

***

Jus palietė tamsa ranka vėsia – Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

***

Visada mama liks su Jumis, Nors žodžiais ir neprakalbės: Pavasarį – žieduos švelniuos, Rudenį – lapų šlamesy.